- nubicuoti
- ×nubicúoti tr. 1. nugyventi: Po tėvų mirties vaikai visai nubicãvo gyvenimą J. | refl.: Jau jis turbūt išeis iš ūkio, kad teip visai nusibicãvo Skr. 2. žr. nubicinti 1: Jis visai nubicãvo ma[n] kelnes Jrb. 3. Bicúote nubicãvo vaikiną, radę prie svetimų daiktų, t. y. nurėdė, nudraskė J. \ bicuoti; išsibicuoti; nubicuoti
Dictionary of the Lithuanian Language.
